Patria.lt
savanorių: 7993 organizacijų: 1442

Savanorystės raida Europoje

Vokietija

Sisteminis savanoriško darbo organizavimas Vokietijoje turi ilgą tradiciją. Dar 1950 m. Vokietijos katalikų ir evangelikų bažnyčios inicijavo savanoriškos veiklos programas, kurios 1964 m. rado atgarsį Vakarų Vokietijos valstybinėje politikoje. Kalbama apie savanoriškos socialinės veiklos programą (Freiwilliges Soziales Jahr, FSJ), kurioje dalyvaujantiems jauniems žmonėms buvo suteikiama galybė metus laiko savanoriauti sveikatos ir socialinės pagalbos srityse veikiančiose institucijose. Rytų Vokietijoje Liuteronų ir Katalikų bažnyčios vykdė programas „Tarnystės metai“ (Diakonisches Jahr) ir „Metai Dievui“ (Jahr für Gott), kuriose dalyvaujantys savanoriai (daugiausia moterys) galėjo dirbti minėtų bažnyčių socialinės pagalbos projektuose. 1994 m. buvo pradėta savanoriškos veiklos aplinkosaugos srityje programa jaunimui (Freiwilliges ökologisches Jahr), o nuo 2002 m. inicijuotos panašios programos sporto ir kultūros srityse. Šiuo metu kuriamos savanoriškos veiklos programos, turinčios palengvinti jaunų žmonių įsijungimą į darbo rinką. Inicijuojami ir panašūs projektai, skirti įtraukti į savanorišką veiklą įvairių amžiaus grupių žmones.

Aktuali savanoriškos veiklos (politikos) raida

1997 m. R. Bosch’o fondas inicijavo studiją, kurioje aptarta savanoriškos jaunimo veiklos situacija ir perspektyvos. Ši iniciatyva rėmėsi supratimu, kad savanoriška veikla suteikia jauniems žmonėms dalyvavimo visuomenėje galimybę ir praktinės veiklos patirties, taip svarbios jaunosios kartos ir pačios visuomenės ateičiai. Šios studijos ir jos sukeltos diskusijos metu suformuluoti pasiūlymai (2002 m.) paskatino peržiūrėti ir atnaujinti valstybės remiamas savanoriškos veiklos programas jaunimui.

Iki 1990 m. Vokietijoje nebuvo susistemintos informacijos apie piliečių dalyvavimą savanoriškoje veikloje. 1999 m. Vokietijos Federacijos Šeimų, pagyvenusių žmonių, moterų ir jaunimo ministerija inicijavo nacionalinį savanorystės tyrimą, kuriame buvo apklausta 15 tūkst. respondentų nuo 14 metų amžiaus. Norint palyginti rezultatus ir įvertinti raidos tendencijas, 2004 m. buvo atliktas antrasis panašus tyrimas.

Vokietijos Federacijos parlamentas, siekdamas paskatinti piliečių iniciatyvą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime, 1999 m. inicijavo komisiją, kuriai pavedė aptarti ir įvertinti savanoriškos veiklos situaciją bei perspektyvą. Baigiamojoje ataskaitoje buvo suformuluoti pasiūlymai stiprinti savanorystės organizacijų bendradarbiavimo tinklus, siekti glaudesnio tarpžinybinio ir tarpsektorinio bendradarbiavimo, plėtoti savanorystės „pripažinimo kultūrą“, organizuoti mokymo programas, gerinti nevyriausybinių savanoriškos veiklos organizacijų įstatyminę aplinką, siekiant palankesnės mokesčių politikos ir paprastesnės apskaitos. Ataskaitoje buvo pabrėžtas nuolatinės parlamentinės komisijos, užsiimančios pilietinės iniciatyvos ir savanoriškos veiklos klausimais, poreikis.

Švedija

Savanoriškos veiklos istoriją Švedijoje galima išskirti į tris etapus. XIX a. pradžioje Švedijai tapus industrine valstybe, socialinių klausimų sprendimui buvo pasitelktas britiškasis privačios filantropijos modelis, besiremiantis išplėtota labdaros organizacijų veikla. 1903 m. gerai organizuotos labdaros organizacijos sukūrė nacionalinę socialinio darbo asociaciją, kuri stipriai paveikė valstybės socialinę (gerovės) politiką, asociacijos lyderiai ilgainiui tapo už socialinius reikalus atsakingų valdžios institucijų vadovai.

Didelę įtaką savanorystei padarė masiniai visuomeniniai judėjimai, XIX a. pabaigoje išplitę visoje Europoje ir ženklinę artėjančius pokyčius nedemokratinėse visuomenėse. Šiuos judėjimus dėl jų didelio populiarumo galima vadinti liaudies sąjūdžiais. Švedijoje tai buvo religiniai, tamplierių, dirbančiųjų ar politinių ideologijų judėjimai, taip pat švietėjiški, vartotojų, ūkininkų, neįgalių ir senų žmonių, moterų, jaunimo, sporto ir aplinkosauginiai sąjūdžiai. Šie judėjimai ir iš jų susiformavusios organizacijos, pvz., socialdemokratų partija, profesinių sąjungų konfederacija ir t.t., akcentavo piliečių švietimą kaip „ginklą“ prieš neteisybę visuomenėje ir darė nemažą įtaką Švedijos socialinei raidai. Nepaisant gerovės valstybės plataus veiksmo dauguma minėtų judėjimų veikia ir šiandien.

Po II pasaulinio karo Švedijos gerovės valstybės modelis vystėsi drauge su nevyriausybinėmis organizacijomis. Nors valdžios institucijos perėmė daug socialinės pagalbos sričių, kuriose anksčiau veikė labdaros organizacijos, savanoriškas sektorius išliko svarbus organizuodamas piliečių savigalbos tinklus. Kalbant apie savanorystę akivaizdu, kad šiandieninio Švedijos piliečių aktyvumo tradiciją suformavo ir palaiko minėtieji liaudies sąjūdžiai.

Skandinavišką visuomeninių judėjimų specifiškumą ir tradiciją apibūdina tai, kad savanorystė yra susijusi su naryste konkrečioje organizacijoje ir dalyvavimu joje vykstančiuose demokratiniuose procesuose. Tačiau ši tendencija kasmet silpnėja, vis daugiau savanorių nedalyvauja vidinėje konkrečios organizacijos veikloje – žmonės nori prisidėti prie atskirų naudingos veiklos iniciatyvų, tačiau vengia įsitraukti į organizacijos gyvenimą ir prisiimti su ilgalaike atsakomybe susijusias pareigas.

Airija

Savanoriškos veiklos raida

Nevyriausybinis sektorius ir savanoriška veikla Airijoje turi ilgą ir turtingą tradiciją, esmingai veikusią šalies ekonominį ir socialinį gyvenimą. Ši tradicija pradėta dar viduramžiais: krikščioniška labdaringa veikla skatino žmones pasirūpinti kitais bendruomenės nariais ir plėtojosi iki XIX amžiaus, kuomet Šv. Vincento Pauliečio draugija ėmė sistemiškai veikti socialinių paslaugų srityje. Tuo metu prasidėjo glaudus savanoriškų organizacijų, veikiančių socialinėje srityje, bendradarbiavimas.

Istoriškai svarbus vaidmuo tenka nevyriausybinėms sporto organizacijoms ir kaimo bendruomenėms, daug prisidėjusioms prie Airijos visuomenės solidarumo ir bendruomenių stiprinimo. Antroje XX a. pusėje dėl tikslingos politikos ir finansinės pagalbos išplito bendruomenių plėtros judėjimas, kuris apėmė ne tik kaimiškas vietoves, bet ir miestus.

Galima teigti, kad gilias tradicijas turinti savanorystė tapo pripažinta ir neatsiejama Airijos visuomenės kultūros dalimi. Šį teiginį sustiprina ir įvairių tyrimų duomenys, teigiantys, kad didžioji dauguma savanoriškoje veikloje dar nedalyvaujančių piliečių, mielai būtų linkę skirti laiko darbui visuomenės labui.

Lietuva

Nors žodis „savanoris“ mūsų krašte žinomas nuo senų laikų (dar neseniai daugumos asocijuotas vien tik su kariuomenės savanoriu), aktyvus jo vartojimas pastarąjį dešimtmetį susijęs su nevyriausybinio sektoriaus formavimusi ir nevyriausybinių organizacijų plėtra. Sąjūdžio metu nusiritusi pilietinių iniciatyvų banga paskatino įvairių judėjimų ir organizacijų atkūrimą, tarptautinių organizacijų padalinių steigimą ir visai naujų iniciatyvų atsiradimą.

Tiesą sakant, jau tuomet žodžiai „visuomeninė veikla“ ar „visuomenininkas“ dėl stiprių sąsajų su dar visai nesena tarybine sistema ir kolektyvizmo ideologija, turėjo negatyvų atspalvį.

Tuomet viešojoje erdvėje pradėtos vartoti „pilietinės visuomenės“, „nevyriausybinio sektoriaus“, „nevyriausybinių organizacijų“, „savanoriškos veiklos“ ir „savanorio“ sąvokos, kurių dauguma buvo tiesiog išverstos iš anglų kalbos.

(...) savanoriais laikomi asmenys, kurie laisva valia ir niekieno neverčiami atlieka visuomenei naudingą darbą, negaudami už tai atlygio.

Kita vertus, nėra vieningo supratimo apie tai, ar tinka savanoriais vadinti nevyriausybinių organizacijų narius, ypač tuos, kurie aktyviau įsitraukia į savo organizacijos veiklą, pvz., valdymo organų darbą (tarybų, valdybų, komitetų), tampa organizacijų vadovais ir skiria savo organizacijai gana daug asmeninio laiko. Vienų nuomone, tokie organizacijų nariai gali ir turi būti laikomi savanoriais, kitų požiūriu – juos galima vadinti visuomenininkais, visuomeninės veiklos dalyviais, nes savanoriška veikla specifiškesnė, o savanorio statusas reikalauja daugiau, nei vykdyti organizacijos nario, kad ir išrinkto į tam tikrą poziciją, pareigas. Iš pirmo žvilgsnio grynai teorine atrodanti diskusija gali tapti labai svarbia, pabandžius kompensuoti žmonėms jų savanoriškos (ar visuomeninės) veiklos metu patirtas asmenines išlaidas ir teisingai sutvarkyti dokumentus.

(A.C.Patria. Straipsnių rinkinys apie savanorišką veiklą, 2007 m.)